Dantų ligos

Kariesas   (ėduonis) – danties audinių netekimo dinaminis procesas. Dažniausiai prasidedantis danties gyliausiuose paviršiaus įdubimuose- vagelėse. Ten iš maisto likučių susiformuoja apnašas su kariesogeninėmis bakterijomis, kurios išskiria rūgštis ardančias danties audinius. Vyksta danties kietųjų audinių suminkštėjimas vadinamas demineralizacija.
Karieso yra daug rūšių: paviršinis, pradinis, vidurinis, gilusis, antrinis, komplikuotas.

 

Gingivitas

Gingivitas skirstomas į keturias pagrindines grupes:

  • bakterinis gingivitas, kurį sukelia esančios dantenų vagelėje ir ant gretimų danties paviršių bakterijos;
  • nekrozinis gingivitas;
  • nebakterinis gingivitas, išsivystęs ne dėl minkštojo apnašo ir dažniausiai prasidedantis ne nuo margalinio krašto;
  • hipertrofinis gingivitas – hiperplastiniai procesai dantenose.

 

Bakterinis gingivitas. Minkštojo apnašo gingivitas yra daugiausia paplitusi periodonto ligų forma. Tai bakterinės kilmės liga, prasidedanti ir pasireiškianti, esant minkštojo apnašo sankaupomis; pašalinus minkštąjį apnašą, uždegimas išnyksta.

Nors ši gingivito forma yra susijusi su mikroorganizmų poveikiu ir sveikų žmonių (nesergančių gingivitu) ir sergančiųjų gingivitų mikroorganizmų sudėtis skiriasi, diagnozė nustatoma kliniškai, o ne bakteriologiškai.

Kliniškai gingivitas matomas kaip dengiamojo dantenų sluoksnio uždegimas. Sergant pasikeičia dantenų spalva, kontūrai, konsistencija. Būna įvairaus stiprumo edema, fibrozė, baltaodžių žmonių ryškiai rausva dantenų spalva tampa raudona ar melsvai raudona. Be dantenų spalvos turgoro pokyčių, randama dantenų kontūro bei ryškių kraujagyslių pralaidumo pokyčių.

Minkštojo apnašo nespecifinių bakterijų sukeltas gingivitas yra dantenų ribose. Uždegimas gali pereiti į periodontitą arba, pašalinus bakterinį apnašą, išnykti. Pašalinant bakterinį apnašą šia gingivito forma galima nesirgti.

Yra diskutuojama, kada gingivitas laikytinas periodonto ligos simptomu, o kada dantį palaikančių audinių destrukcija. Kliniškai sunku skirti stabilų gingivitą nuo gingivito, progresuojančio į periodontitą. Biopsija, o kiek vėliau rentgenologinis tyrimas gali padėti atsakyti į šį klausimą. Esant sisteminei patologijai, nebūtinai sergama gingivitu. Dar būtina sąlyga – minkštasis apnašas. Taigi gingivitas gali pasunkėti, esant sisteminei patologijai. Sisteminės ligos didina galimybę iš gingivito vystytis periodontitui, bet kai kurios sisteminės ligos sukelia gingivitą nemažindamos organizmo atsparumo.

 

Opinis – nekrozinis gingivitas. Ilgai buvo manoma, kad opinis – nekrozinis gingivitas yra periodontito pasireiškimas – papilės ir margalinio krašto, vėliau tarpdantinio krašto išopėjimas, uždegimas ir skausmas. Limfadenopatija – pakilusi temperatūra, blogas kvapas iš burnos bei opas dengiančios plėvelės.

Buvo aiškinama, kad opinis – nekrozinis gingivitas vystosi iš katarinio, prasidėjus fuzospirilinei infekcijai. Žinoma, kad esant opiniam – nekroziniam gingivitui, randama sprirochetų. Tačiau randama ir Treponema, Selenomonas, Bakteroidai, dabar vadinamų Porphyromonas ir Prevotella, taip pat Fusobacterium ir kitų mikroorganizmų. Taigi randama panašių mikroorganizmų, kaip esant ir kitoms gingivito ar periodontito formoms. Dažniau nei esant ypatingoms bakterinėms infekcijoms, opiniam – nekroziniam gingivitui, be įvairių mikroorganizmų, būdingi ir įvairūs sisteminiai pasireiškimai.

Opinis – nekrozinis gingivitas tradiciškai pasireiškia, esant psichologiniam ar fiziniam stresui. Šios gingivito formos išsivystymą sąlygoja neuroimunologiniai organizmo pokyčiai.

Daugeliui sergančių AIDS išsivysto opinis – nekrozinis gingivitas. Manoma, kad tai galėtų būti ŽIV infekcijos požymis.

 

Nebakterinis gingivitas. Nebakterinis gingivitas randamas, esant puikiai mechaninei ir cheminei minkštojo apnašo kontrolei. Šis gingivitas gali prasidėti nemargaliniame krašte. Šie du požymiai rodo, jog gingivitas yra nebakterinės kilmės ir atsirado dėl kito vietinio ar bendrojo poveikio.

Nebakterinį dantenų uždegimą gali sukelti odos pokyčiai. Dantenų pažeidimas šiuo atveju gali būti pirminis, bet dažniausiai pirmiausia pažeidžiami kiti dangalai. Tai būna sergant lichen ruber planus, gleivinės membranos pemfigus ir kitomis vezikobulozinėmis ligomis, įskaitant pasireiškimus burnoje, esant epidermolysis bullosa ir ectoderma displasia.

Dantenų gleivinė gali būti pažeista, esant deskvamaciniams uždegiminiams pokyčiams dėl hormonų disbalanso, menopauzės ir kitais atvejais.

Kramtomojoje gumoje esančios medžiagos gali sukelti difuzinį, ne ypač ryškų nebakterinį, prasidedantį nuo margalinio krašto iki gleivinės dantenų ribos dantenų uždegimą. Alerginį gingivitą gali sukelti įvairios medžiagos, esančios dantų pastose, kituose produktuose.

Vietinis infekcinis uždegimas galimas sergant virusine infekcija, pvz.: herpes virus, taip pat grybeline infekcija, pvz.: Candida albicans.

 

Hipertrofinis gingivitas. Nėštumo gingivitas, taip pat lokali dantenų proliferacija, žinomi kaip nėštumo tumorai, būna pasikeitus nėščiosios hormonųbalansui. Panašių pasikeitimų burnoje galima rasti naudojančiųjų oralines kontraceptines priemones burnoje. Šios rūšies hipertrofinis gingivitas būna dėl progesterono poveikio uždegiminių jungiamųjų audinių mikrovaskuliarizacijai.

Stiprų hiperplastinį dantenų uždegimą gali sukelti įvairūs vartojami medikamentai. Tai vaistai, vartojami konvulsinėms ligoms (mėšlungiui), širdies ir kraujagyslių ligoms (Caantagonistai) gydyti, bet kai kurie imunosupresantai. Šie vaistai dažniausiai sukelia jungiamojo audinio (pirmiausia kologeno) hipertrofiją. Dantenos patinsta ir padidėja. Uždegimo stiprumas priklauso nuo bakterinio apnašo.

Centrinę nervų sistemą veikiantis antikonvulsinis preparatas phenytoin (diphenylhydontoin) duogumai nuolat jį vartojančių sukelia dantenų hipertrofiją.

Iš Ca antoganistų dažniausiai hipertrofiją sukelia Nifedipine, Oxodipine.

Ciklosporinių grupės medikamentai, vartojami nefrologiniams ligoniams gydyti taip pat sukelia dantenų hipertrofiją.

Tik tinkama minkštojo apnašo kontrolė šiais atvejais gali sumažinti ūminę hipertrofiją.

 

Periodontitas

Neabejotinai periodontitas išsivysto iš gingivito, bet ne visada gingivitas progresuoja iki periodontito. Suaugusiems periodontitas dažniausiai vystosi lėtai. Šis uždegimas pažeidžia ne tik dantenas, bet ir kitas periodonto struktūras, pasireiškia jungiamojo audinio netekimu. Skirtingos periodontito formos skiriasi etiologija, prigimtimi, vystymusi ir gydymo efektyvumu. 1989 metais JAV periodontologijos akademija rekomendavo periodontito klasifikaciją, kurioje yra penkios pirminio periodontito formos. Kadangi pripažįstama, jog yra kelios periodontito formos, vadinasi, turi būti diferencinė periodonto pažeidimų įvertinimo diagnostika.

 

Suaugusiųjų periodontitas. Plačiausiai paplitusi periodontito forma yra suaugusiųjų periodontitas, pasireiškiantis per 30 metų amžiaus žmonėms. Šiam periodontitui neturi įtakos jokie sisteminiai veiksniai. Vienas iš periodontitą sukeliančių veiksnių yra bakterinė flora ir veiksniai, palaikantys mikroflorą. Daugybė mikroorganizmų turi įtakos periodontito vystymuisi. Diferencijuojant suaugusiųjų periodontitą, pirmiausia reikia turėti omenyje amžių ir palyginti lėtą ligos vystymąsi. Esant įvairiai sisteminei patologijai, suaugusiųjų periodontitas gali vystytis daug greičiau. Tai būna sergant tokiomis ligomis kaip cukrinis diabetas, Krono liga, Adisono liga ir kitomis ligomis, kada yra leukocitozė.

Lengvam periodontitui būdinga:

  • 3,5 mm periodontinė kišenė, dažniausiai tarpdančiuose;
  • kaulo destrukcija (tarpalveolinių pertvarų rezorbacija iki 1/3 aukščio, osteoporozė);
  • dantys nepaslankūs;
  • bendra būklė nepakitusi.

Vidutiniam periodontitui būdinga:

  • tolesnis patologinių procesų vystymąsis;
  • periodontinė kišenė iki 4 mm gylio;
  • kaulo destrukcija (tarpalveolinių pertvarų rezorbacija iki 1/2, osteoporozės židiniai);
  • pirmo laipsnio, rečiau antro laipsnio dantų paslankumas;
  • galima dantų distonija.

Sunkiam periodontitui būdinga:

  • Periodontinė kišenė daugiau kaip 5-6 mm;
  • žymi kaulo destrukcija (tarpalveolinių pertvarų rezorbacija daugiau kaip 1/2);
  • antro – trečio laipsnio dantų paslankumas;
  • ryški dantų distonacija, trauminės artikuliacijos situacija;

Esant vidutiniam ir sunkiam periodontitui, gali pūliuoti iš dantenų kišenių, absceduoti.

 

Ankstyvas periodontitas. Tai paauglystėje ar anksčiau išsivysčiusi ūmi periodonto destrukcija. Šioje klasifikacijoje skiriasi tik dvi ankstyvojo periodontito kategorijos: vietinis ir išplitęs. Ši periodontito forma nėra labai paplitusi: nuo 1,5 iki 30 atvejų 1000 gyventojų.

Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad ir esant prastai burnos ertmės higienai ir stomatologinei pagalbai, santykiškai mažai (8 proc.) nustatoma ypač sparčiai progresuojanti liga, vadintina ankstyvuoju periodontitu, o maždaug 81 proc. – suaugusiųjų periodontitas. Manoma, kad daugiausia šios ligos vystosi dėl bakterijų, tačiau dėl skirtingo šių ligų vystymosi greičio darytina išvada, kad yra kitų jas lydinčių etiologinių skirtybių. Suaugusiųjų ir ankstyvasis periodontitai skiriasi tiek šias ligas sukeliančiomis bakterijomis, tiek sergančiojo atsparumu infekcijai.

Dauguma tyrimų rodo, kad vietinis ankstyvasis periodontitas paprastai apima kandžius ir pirmuosius krūminius dantis. Dažniausiai pažeidžiami 1 ar 2 dantys. Šios dantų grupės dažniausiai pažeidžiamos, nes kiti nuolatiniai dantys būna neišdygę. Ankstyvasis periodontitas būna ir pieniniame, ir mišriame sąkandyje, arba ir daug vėliau – 20-30 metų amžiaus. Ankstyvajam periodontitui išsivystyti didelę įtaką turi mikroflora ir ypaę Actinobacilus Actinomycetemcomitanas kartu su kitais mikroorganizmais, leukocitų chemotaksio pokyčiai, neutrofilų paviršinių glikoproteinų skaičiaus pokyčiai ir kt.

 

Opinis – nekrozinis periodontitas. Sergant ŽIV infekcija ar neišaiškintomis sisteminėmis ligomis, opinis – nekrozinis gingivitas, jei labai išplinta ir ilgai tęsiasi, perina į opinį – nekrozinį periodontitą. O esant kartu ir mitybos sutrikimams, nekrozė gali apimti alveolės kaulą, burnos ir veido minkštuosius audinius (tai vadinama noma).

 

Periodontinis abscesas. Periodontinis abscesas gali susidaryti dėl periodonto ligų, taip pat patekus svetimkūniui ar bakterijoms į periodonto audinius. Periodonto abscese randama įvairių mikroorganizmų, tokių kaip ir esant periodontitui.

 

Grįžtamasis periodontitas. Dar kitaip jis vadinamas: sunkiai gydomas ar susijęs su sisteminėmis ligomis periodontitas. Šiai ligai pasireikšti turi reikšmės genetiniai ir hormoniniai pokyčiai. Grįžtamojo periodontito intensyvumas priklauso nuo sisteminių ligų ir nukrypimų nuo jų. Serga 14 -26 metų amžiaus jaunuoliai, dažniau merginos nei vaikinai (santykis 2,5/1).

Ligai būdingas greitas generalizuotas kaulo ir jungties netekimas.

Periodonto ligas sukelia specifiniai mikroorganizmai. Visoms periodonto ligoms turi įtakos kai kurios sisteminės ligos ir nukrypimų buvimas.

Tam tikra periodonto ligų kategorija – sunkiai gydomas periodontitas. Jį sunku skirti nuo grįžtamojo periodontito. Gydymo sunkumų gali būti dėl nediagnozuoto sisteminio nukrypimo.

Periodonto ligų klasifikacija grindžiama teiginiu, kad periodonto ligos – nuosavos parazitinės infekcijos poveikio rezultatas. Vadinasi periodonto ligos yra infekcinės ligos.

Ligos pažeidimo ir pakitimo skirtybės priklauso nuo ligonio atsparumo ligai.

 

Pulpitas – danties  nervo uždegimas. Kai kariesas išplinta į gilesnius danties audinius, jis dirgina nervą, kol galiausiai pažeidžia, sukelia jo uždegimą.

Pulpito rūšys: simptominis, besimptomis.

 

Gyvybinga pulpa

Priežastys, sukeliančios kenksmingą pulpai dirginimą, yra šios: nauja plomba, vainiko atstatymas, periodonto terapija (ypač periodontinė chirurgija), kariesas, erozijos, abrazijos, dirginantys medikamentai, okliuzinė trauma.

Gali atsirasti trumpalaikis skausmas, jautrumas karščiui ir šalčiui (ypač šalčiui). Padidėjęs jautrumas elektriniam dirginimui. Perkusija neigiama. Rentgeno nuotraukoje gali būti matomas vidurinis kariesas.

Priežastis pašalinus, pulpos būsena vėl pasidaro neuždegiminė.

 

Simptominis pulpitas

Šį pulpitą gali sukelti vidutinis ir sunkus pulpos pažeidimas, pulpos apsinuoginimas – jatrogeninis ar dėl karieso, negydyta gyvybinga pulpa.

Skausmo charakteristika labai įvairi: prasidėjęs lokalus skausmas vėliau pasidaro difuzinis, iradijuojantis; stiprumas nuo vidutinio maudžiančio iki nenutrūkstamo stipraus; skauda nuo kelių minučių iki kelių valandų; gali prasidėti spontaniškai (sustiprėti) gulint ar po aktyvaus judėjimo (fizinio krūvio).

Jautrumas karščiui ir šalčiui, ypač šalčiui ankstyvoje ligos stadijoje; vėlesnėje stadijoje – šalčio ir karščio pokyčiams. Tiriant elektrometriškai – padidėjęs pulpos jautrumas ankstyvoje ligos stadijoje, sumažėjęs – vėlyvoje ligos stadijoje. Perkusija neigiama tik ankstyvoje stadijoje, nes uždegimas progresuoja į šakninę pulpą ir skausmas gali tapti švelnesnis, kol toliau kartu pradeda vystytis ūmus viršūninis periodontitas ir atsirasti teigiama perkusija. Rentgeno nuotraukoje viršūnė normali ankstyvoje stadijoje, o vėliau gali būti praplatėjusi šaknies viršūnės periodonto raiščio sritis.

 

Besimptominis pulpitas

Ši pulpito forma yra simptominio pulpito padarinys. Skiriamos trys besimptominio pulpito atmainos: hiperplastinis, vidinė rezorbcija, kanalo kalcifikacija.

Hiperplastinis pulpitas. Galima šios ligos priežastis – lėtinis dirginimas – proliteracinė prigimtis. Kliniškai kariozinė ertmė priaugusi rausmo, į žiedinį kopūstą panašaus pulpos audinio. Dažniausiai būna jauniems žmonėms. Hiperplastinio pulpito požymis – retkarčiais silpnas trumpalaikis skausmas, kurį gali sukelti temperatūros pokyčiai arba patekęs į kariozinę ertmę valgant maistas. Elektromechaniškai tiriant, jautrumas normalus arba sumažėjęs. Perkutuojant reakcija neigiama. Rentgenologiškai matomas gilus kariesas.

Vidinė rezorbcija. Rezorbciją gali sukelti dirgiklis, dėl kurio uždegiminis granuliacinis pulpos audinys naikina dentiną, toliau cementą, kol įvyksta šaknies perforacija. Kliniškai gali būti ryškiai raudona ar net pilka dėmė vainikinėje dalyje. Pacientas labai retai nurodo esant silpną skausmą. Jautrumas temperatūros ir elektros dirgikliams yra sumažėjęs. Rentgeno nuotraukoje matomas vidinis pulpos išplitimas ir dentino destrukcija.

Kanalo kalcifikacija. Priežastis įvairūs lėtiniai pulpos dirgikliai, o pulpos gynimosi reakcija į dirgiklius pasireiškia lokalia kalcifikacija. Kliniškai vainiko spalva gali būti įgavusi pilkšvą atspalvį. Jautrumas temperatūros ir elektros dirgikliams sumažėjęs arba visai išnykęs. Perkusija neigiama. Rentgeno nuotraukoje kanalo spindžio nematyti.

 

Nekrozinė pulpa

Ji gali atsirasti dėl traumos, negydomo simptominio ar besimptominio pulpito, karieso išplitimo į pulpos ertmę. Paprastai nekrozinė pulpa neskausminga, jeigu kartu nėra periodonto raiščio uždegimo. Priežastinis dantis į terminius ir elektrinius dirgiklius nereaguoja. Kartais patamsėja priekinių dantų vainikas. Rentgeno nuotraukoje matoma šaknies viršūnė be pakitimų arba praplatėjęs periodonto plyšys. Negydoma nekrozinė pulpa sukelia periodonto raiščio uždegimą ir dantis perkutuojant pasidaro jautrus.

 

Simptominis viršūninis periodontitas

Šio periodontito yra trys formos: ūmus viršūninis periodontitas, ūmus viršūninis pūlinys, paūmėjęs lėtinis viršūninis pūlinys.

 

Ūmus viršūninis periodontitas. Šią ligą gali sukelti periodonto dirginimas ar pažeidimas apie šaknies viršūnę (pulpa gali būti gyvybinga!); trauma, okliuzinis ar šoninis pažeidimas, naudojama netinkama technika endodontinio gydymo metu (instrumentinis pažeidimas, perplombavimas, šaknies viršūnėje įšvirkšti medikamentai), patekę į šaknies viršūnės sritį mikroorganizmai ir jų toksinai. Perkutuojant gali atsirasti pastovus vidutinis arba stiprus skausmas. Priežastinis dantis gali būti šiek tiek paslankus ir nežymiai jautrus palpuojant. Rentgenelogiškai – periodonto raištis apie šaknies viršūnę gali būti normalus arba truputį išplatėjęs, gali matytis perstumta į periapikalinius audinius plombinė medžiaga.

 

Ūmus viršūninis pūlinys. Tai – skausmingas pūlingas eksudatas apie šaknies viršūnę. Esant giliam pažeidimui, greitas poveikis į periodontą apie šaknies viršūnę dėl patekusių į periapikalinius audinius iš infekuotų šaknų kanalų mikroorganizmų ir jų toksinų ar dėl lėtinio uždegimo paūmėjimo, kurį sukėlė naudojami instrumentai, kiti dirgikliai.

Atsiranda stiprus maudžiantis pastovus skausmas; minkštieji priežastinio danties audiniai jautrūs, įsitempę. Audiniai paraudę ir patinę, vėlesnėje stadijoje – fliuktuacija ir pūliai. Kūno temperatūra pakilusi. Sritiniai limfmazgiai gali būti padidėję ir jautrūs, ypač vėlesnėje stadijoje.

Rentgenologiškai apikalinis periodonto raištis gali būti nežymiai praplatėjęs.

Paūmėjęs lėtinis viršūninis pūlinys. Gali susidaryti dėl neatsargaus danties, kuriame diagnozuotas lėtinis viršūninis periodontitas, endodontinio gydymo.

Klinika identiška ūmiam viršūniniam pūliniui, tik skiriasi rentgenologinis vaizdas – didelis apibrėžtas patologinis židinys apie šaknies viršūnę.

 

Besimptominis viršūninis periodontitas

Skiriamos dvi šio periodontito formos: lėtinis viršūninis periodontitas ir periapikalinė osteosklerozė. Tai – negydomo ūmaus viršūninio periodontito tąsa. Dažniausiai endodontijoje pasitaikanti diagnozė – lėtinis viršūninis periodontitas.

Lėtinis viršūninis periodontitas. Dažniausiai lėtinį viršūninį periodontitą sukelia negydoma nekrozinė pulpa. Skausmo paprastai nebūna, labai retai atsiranda silpnas protarpiais bukas skausmas. Kartais gali paūmėti priežastinio danties skausmas, atsirasti fistulė. Jeigu nėra ryšio su viršutinio žandikaulio ančiu – tinimo nebūna (truputį patinsta aplink susisiekimą su viršutinio žandikaulio ančiu). Danties paslankumas priklauso nuo kaulo destrukcijos apie šaknies viršūnę. Dantis perkutuojant nejautrus arba silpnai jautrus. Rentgeno nuotraukoje – dideli ir maži, difuziniai ir riboti patologiniai židiniai.

 

Lėtinis viršūninis periodontitas tėra tik klinikinis apibūdinimas: gali būti ir granulioma, ir cista, ką gali padėti nustatyti biopsija bei mikroskopinis tyrimas.

 

Periapikalinė osteosklerozė. Ją sukelia senas patologinis procesas apie šaknies viršūnę. Didelė kaulo mineralizacija apie šaknies viršūnę dėl organizmo atsako į uždegimą.

Klinikos praktiškai nebūna, nustatoma padarius rentgeno nuotrauką – intensyvus kaulo piešinys apie šaknies viršūnę.

Rašant diagnozę, reikia apibūdinti pulpos ir periodonto audinių apie šaknies viršūnę būklę kartu, pvz.: nekrotinė pulpa ir lėtinis viršūninis pūlinys.

Kontaktinė informacija

  • Klaipėdos g.99 K-3, LT-36101, PANEVĖŽYS
  • Telefonas: +370(45)431038, (678)06289
  • El. paštas: info@extradenta.lt
  • Darbo laikas: I-V 09.00 - 18.00.

Dantų plombavimas

Natūralus dantis sudarytas iš dentino ir emalio. Dantų išvaizda gali kisti. Daug lemia genai, […]

daugiau

Estetinis dantų plombavimas

Šypsena gali daryti stebuklus! Šypsena sušildo, sukuria laimės pojūtį, besišypsantis žmogus ilgam išlieka atmintyje. […]

daugiau